Dainius Jakučionis - emocijoms prasmę priskiriame patys, todėl skirtingiems žmonėms jos sukels skirtingus jausmus

– Dainiau, gal pradėkime nuo bazinių dalykų - gal galėtum pirmiausia pasakyti, kokia gi yra emocijos rolė mūsų kūne kalbant moksliškai ir bendrąja prasme?

Pirmiausia reikėtų atskirti emociją nuo jausmo, nes tai nors ir vartojama kaip sinonimai, bet neurofiziologiškai skiriasi. Emocijos atsiranda požievio srityje, migdoliniame kūne ir prefrontalinėje žievėje, kuriose sukelia biochemines reakcijas ir taip pakeičia mūsų fizinę būseną. Paprasčiau sakant, tai yra fiziniai pojūčiai įspėjantys ir informuojantys mus apie aplinkoje vykstančius procesus (pvz.: kovok arba bėk reakcija).

Emocijos, kaip teigia mokslininkai, yra nesąmoningos, jos pasireiškia fiziologiniai pokyčiais, kaip greitesnis širdies plakinas, prakaitavimas, raumenų įsitempimas, kraujo perskirstymas tarp organų ir kt. Tuo tarpu jausmai yra jau sąmoninga mūsų reakcija į emocijas. Jausmai yra emocijų interpretacija, pvz.: padidėjęs širdies ritmas pamačius vilką, gali būti interpretuojamas, kaip pavojus ir sukelti išgastį, arba susižavėjimą. Tai priklausys, kurioje situacijoje mes pamatysime tą vilką, jei miške, tai išsigąsime, o jei zoologijos sode, tai susižavėjime.

Tad, jausmai yra veikiami ir tuo pačiu sudaryti iš mūsų minčių, interpretacijų, situacinės aplinkos, kultūrinio paveldo, mūsų turėtos patirties. Pavyzdžiui, jei žmogų buvo užpuolęs šuo vaikystėje, jo smegenyse įsirašė informacija „šunys yra pavojingi“, tad vėliau dažnai būna, taip, kad pamačius panašų (arba bet kokį) šunį, kyla baimė, nes smegenys nori apsaugoti nuo to pavojaus, kurį jau žmogus buvo išgyvenęs.

Taigi, emocijos yra signalai apie mus supančią aplinką, siekiantys informuoti. Emocijos trunka sekundes, kartais minutes, o jausmai, kadangi tai jau susiję su mąstymu, trunka ilgiau minutes, valandas. 

Dar yra nuotaika, kuri nėra konkrečiai susijusi su kažkokia situacija, o daugiau tokia bendrinė būsena. Jai daro įtaką aplinka (oras, apšvietimas, aplinkiniai žmonės), fiziologija (maistas, fizinis aktyvumas, sveikata) ir mūsų psichinė būsena (į kur nukreiptas dėmesys ir dabartinės emocijos). Nuotaika trunka minutes, valandas ir kartais dienas.

– Bet tikrai! Apie nuotaiką nė nepagalvojau. Panašu, kad daugelis maišome visus tris tarpusavyje: emociją, jausmą ir nuotaiką. O ar emocijos rolė skiriasi nuo to, kokia ji: maloni ir nemaloni?

Ne, nesiskiria, emocijos yra tiesiog signalai, prasmę priskiriame jau patys ir tos pačios emocijos (kūno pojūčiai) skirtingiems žmonėms sukels skirtingus jausmus.

– Gerai, o galėtum įvardinti, kiek apskritai yra skirtingų emocijų ir kaip jos tarpusavyje yra skirstomos/susijusios?

Na, čia sudėtingas klausimas. Nes mokslininkai nesutaria iki galo kaip tas emocijas apibrėžti, o dėl to ir jų skaičius laviruoja nuo 4 iki 27. Ir čia tik kalbant apie emocijas. O jei kalbėtume apie jausmus, tai jų yra dar daugiau, keli šimtai. Priklauso nuo kultūros ir kalbos kurie jausmai yra, o kurių nėra, nes tam, kad galėtume įvardinti emocija ar jausmą, turime žinoti ir mokėti žodį, kuris apibūdina emociją ar jausmą. 

Pavyzdžiui, Darvinas, 1872 m., išskyrė 5 emocijas: baimė, pyktis, liūdesys, laimė ir meilė. O 2017 m. mokslininkai Cowen ir Keltner išskyrė 27 emocijas. Polas Eckmanas tyrinėdamas veido ekspresiją, teigia, kad yra 7 bazinės emocijos: laimė, liūdesys, nuostaba, baimė, pyktis, pasišlykštėjimas ir panieka. Bet Glasgow universiteto mokslininkai apibendrino tuos pačius tyrimus ir teigia, kad yra 4 bazinės emocijos, o kitos emocijos priklauso nuo kultūrinių skirtumų. Šios 4 yra laimė, liūdesys, pyktis ir baimė. 

Dar yra mokslininkų, kurie nori emocijas apibrėžti kaip dviejų spektrų sąsają. Viename spektre yra žmogaus gera ar bloga savijauta, kitame ar žmogus yra ramus, ar susijaudinęs. Tad, tiksliai atsakyti kiek yra emocijų yra sudėtinga, kaip ir aiškiai pasakyti, kas ta emocija yra. 

- Gal yra kokia statistika, kiek paprastai suaugęs žmogus jų atpažįsta savyje? Esu įsitikinusi, kad situacija gerėja, bet ar tikrai?

Aš neradau duomenų šiuo klausimu, bet mano nuomone, dabartiniu momentu situacija gerėja, nes daugiau apie tai kalbama. Kiek tiksliai ji gerėja - sunku pasakyti. Žinom, kad dabar vaikai daugiau jausmų atpažįsta, nes darželiuose ir mokyklose veikia visokios emocinio raštingumo lavinimo programos. 

- Na, kiek teko domėtis darželiais, paprastai mokomos bazinės 4 (jeigu mokomos). O kiek šiuo metu jų gali įsivardinti pats?

Gal kokia 30 jausmų ir apkalbėtas emocijas. 

- Oho! Ar manai, tiek ir turėtume visi atpažinti savyje ir kokios jos galėtum pavardinti?

Visos emocijos yra svarbios ir visi jausmai yra svarbūs. Tad, kuo daugiau žmogus atpažįsta, tuo geriau. Kitas dalykas, kuris su tuo susijęs, tai net jei žmogus ir neatpažįsta ar nemoka įvardinti kokia tai emocija, jis turėtų mokytis išreikšti ją tinkamai, žodžiais, ramesniu tonu, o ne išveikti elgesiu, kuris ne tik jį, bet ir aplinkinius gali gluminti, o kartais ir įskaudinti (fizinis smurtas, emocinis smurtas dėl pakelto balso). 

Grįžtant prie to, kokias įsivardinti, tai sakyčiau šias 7, taip vadinamas bazines: laimė, liūdesys, nuostaba, baimė, pyktis, pasišlykštėjimas ir panieka. O po to jau yra tik variacijos pagal intensyvumą, pavyzdžiu, mažo intensyvumo pyktį vadiname nuoboduliu, o didelio - įniršiu. Šių emocijų užtektų daugeliui situacijų, net jei ir kitų nelabai žmogus žino ar negali įvardinti, tai gali sakyti, kad truputi pykstu arba labai pykstu.

- Skamba nesudėtingai. Ar yra tekę tau asmeniškai ar terapijoje su klientais naudoti „emocijų ratą“? Kaip tikslingai reiktų jį panaudoti? Ką tai mums duotų ilgalaikėje perspektyvoje?

Yra tekę, bet ir nebūtinai emocijų ratą. Kartais ir sąrašas padeda. Realiai, dauguma žmonių žino teoriškai, kur kokia emocija (ar jausmas) yra ir koks jo pavadinimas, žinoma, nebūtinai tai jaučia. Tad, norėdamas daugiau jausti, gali pasiimti emocijų ratą arba emocijų sąrašą ir vieną ar kelis kartus per dieną peržiūrėti jį bei užsirašyti ranka, kurias iš tų emocijų jautė per visą dieną. Na, o su ratu, galima dar dirbti, taip: pabandyti atpažinti bazinę emociją, kuri yra rato viduryje, ir tada pagal spalvą pažiūrėti, ar kas nors dar tinka iš antro ar trečio rato. Ir taip po truputi gali mokytis emocijų / jausmų pažinimo. 

- Dabar labai populiaru ieškoti greitų emocijų paleidimo būdų (stovyklos, individualūs paleidimo seansai, įvairios „kelionės“). Tačiau, kuomet kliento EQ yra itin silpnas (negeba įvardinti kylančių emocijų), tokie kraštutinumai nevisada atneša norimą rezultatą, o kartais ir priešingą. Kaip tinkamai išmokti pajausti savo kūną, atpažinti kylančią emociją ir ją paleisti? 

Emocijos trunka kelias sekundes, tad nieko ten nereikia paleisti, nes jos pačios praeina, kaip atėjusios. Čia daugiau kalba eina apie jausmus, o jiems įtaką daro mūsų mintys, interpretacijos, prisiminimai, aplinka ir pan. Tad, šiuo atveju, kai pastebime emociją (jei ją pastebime), galima pabandyti ją įvardinti ir tuo pačiu paieškoti jos priežasties (situacija, mintys, prisiminimai). Jei išmokstam įvardinti emociją su priežastimi, galime kilti į kitą etapą, kai tiesiog pajaučiam emociją ir ją įsivardinam, o tada dar vienas etapas, kai tiesiog pajaučiam emociją ir išbūnam su ja.

Išbuvimas pasireiškia tuo, kad stengiamės nesuteikti jokios interpretacijos tam ką jaučiame, na, kad nėra tai nei gerai, nei blogai, tiesiog tai yra. Sunkiausia žmogui yra tada, kai jis fiziškai jaučia emociją ir tada prideda kokią nors interpretaciją, pavyzdžiui, jaučia širdies plakimą, nes nerimauja, kaip seksis darbo pokalbyje, ir tada ateina minčių, kad tokia savijauta yra negerai, tai reiškia, jog jis silpnas, negali susitvarkyti su savimi ar pan. Tai pati emocija yra tiesiog emocija, nes laukia svarbus įvykis, tačiau interpretacija sukuria jausmą ir jis tada pasilieka ilgiau. Tai žmogų kankina interpretacija, o ne pats pojūtis. Nors ir pats pojūtis gali būti nemalonus, bet jei jį interpretuosime kaip pavojingą, tai jausimės dar blogiau. Tada užsisuka toks ratas, lyg panikos atakos metu (pradeda stipriau plakti širdis, interpretuoja, kad tai yra širdies smūgis, tada dar labiau išsigąsta ir dar stipriau pradeda plakti širdis). 

Grįžtu prie klausimo kaip paleisti. Tai pradžioje mokomės sąmoningai pastebėti, kokią emociją jaučiame, kurioje kūno vietoje ji jaučiasi, koks jos pobūdis, tada mokomės tą pojūtį toleruoti, nes jis dažnai būna nemalonus, atrandame, kad tokie pojūčiai yra normalūs ir atsiranda visiškai normalios veiklos metu (tačiau tuo metu situacija kitokia ir tų pojūčių neinterpretuoja neigiamai): lipant laiptais, bėgant, sekso metu, greitai kvėpuojant, sukantis aplink savo ašį ir pan. Na, o tada jau mokomės išbūti su savo nemaloniai pojūčiais, logiškai žinodami, kad tai tėra pojūčiai ir stengdamiesi tų pojūčių niekaip neinterpretuoti. 

- Taip išeina, kad visokie „emocijų paleidimo guru“ patys ne visai tiksliai naudoja terminus. O kokią realią psichologinę ir fizinę žalą patiriame ilgai gyvendami užspaustomis emocijomis?

Fizinė žala atsiranda per psichosomatiką, kai atsiranda kūno skausmai, kažkokie neaiškūs simptomai, kurių priežasčių gydytojai negali rasti. Psichologinė žala yra negalėjimas pilnai patirti pasaulio su savo visomis spalvomis. Ilgai užspaudus nemalonias emocijas, pradedama nejausti ir malonių, tad gyvenimas tampa, toks labiau iš proto, o ne iš jausmų. Žmogus žino racionaliai, kad kažką turėtų jausti, ir lyg galvoja, kad jaučia, bet paklausus, kur tas jausmas yra, tai dažniausiai jis būna galvoje, minčių pavidalu. 

- Gal tokiu atveju gelbėtų kūno terapija labiau už tarkim standartines psichoterapijos formas? Kad jau kalbam apie somatiką?

Sunku pasakyti, ar tai būtų geriau, bet aišku viena, kad kūno psichoterapija turi priemones prieiti prie kūne „užfiksuotų ar glūdinčių“ traumų. Jei kalbėtume tik apie „talking therapy“, kur psichoanalitinė, psichodinaminė, standartinė antros bangos kognityvinė ir elgesio terapija, tai tada kūno terapija tikrai geriau. Bet pvz. geštalto terapijoje daug dirba su kūnu, tai jiems lengviau.

- Koks galėtų būti kelias į sveikimą šiuo konkrečiu atveju? Tiems racionaliesiems? Nes kalbos terapijoje paprastai niekur nenuveda, kai racionalus protas veikia automatu.

Tai mano konkrečiu atveju arba kūno terapijos formos, arba schemų terapija, dar IFS (internal family systems) terapija, kuri bando prisikasti prie dalių, kurios neleidžia jausti, naudoja vaizduotę to atkapstymui. O pačiam žmogui, tai bandyti prisiminti savo vaikystę ir tas situacijas, kuriose jautė malonius jausmus, ir tiesiog su tais prisiminimais pabūti, juos vizualizuoti ir bandyti pajusti kuriose kūno vietose, kokie subtilūs pokyčiai atsiranda.

- Ar yra būklių, kada nerekomenduojama pačiam mokintis paleidimo? Tarkim depresija? Iš esmės tuo metu žmogų vargina daug sunkių jausmų, su kuriais jis nebegali pats susidoroti? Dažniausiai seka nerimo sutrikimai ir pan., ko pasekoje geriami vaistai. Kaip čia su tuo paleidimu tada?

Priklauso nuo to, kiek žmogus geba mąstyti, nes jei sunki depresija, tai mąstymo procesai yra sutrikę, tiesiog yra labai daug jausmų ir sunku apie kažką galvoti. Nėra nei jėgų, nei sugebėjimo, tad tam reikia laiko, kol grįžtama prie gebėjimo aiškiai mąstyti, o tada jau galima dirbti su jausmais ir tai, kaip ten juos paleisti. Dažnai stengiamasi nukreipti į fizinį aktyvumą, kad žmogus judėtų bei fokusuojamasi į veiklas su kitais žmonėmis, rūpinimusi kokiais nors gyvūnais ar pan. Bet ne į savo minčių ir jausmų interpretavimą ir ruminavimą.

Tiesa, kalbant apie paleidimo būdus, jei naudojama meditacija ir ypač gili, arba kvėpavimo pratimai, tai nerekomenduojama žmonėms, kurie serga šizofreniją ar yra patyrę psichozę.

- O geras, žinosiu! Pamenu man kartą kūno terapijoje dalinantis apie nerimo įveiką kvėpavimo pratimais psichologė užsiminė, kad tikrai ne visiems yra tinkamas gilus kvėpavimas. Tada ne iki galo supratau, kodėl, kadangi man asmeniškai tai vienas geriausių būdų nurimti ir grįžti į „čia ir dabar“. Gerai, o tai kada turėtume pradėti mokintis emocinio raštingumo?

Nuo mažumės, kai tik kūdikis gimsta, jau galima jį mokinti emocijų pavadinimų, su jais kalbėtis žodžiais, kurie išreiškia emocijas. Pradėjus jiems kalbėti, galima mokyti tų žodžių ir ką jie reiškia. Mokytis per paveikslėlius, ką reiškia besišypsantis veidukas, o ką nuliūdęs ir pan. Kuo anksčiau pradėsime, tuo geriau bus.

- Stebiu tave soc. tinkluose, matau dalyvauji įdomiuose seminaruose/renginiuose, gal turi dar ką pabaigai papildyti emocinės sveikatos tema?

Geros emocinės sveikatos pagrindas yra keli paprasti dalykai, kurie turėtų tapti įpročiais / rutina. Tai - reguliarus miegas, fizinis aktyvumas ir subalansuotas maitinimasis Viduržemio jūros regiono dieta. O tada dar galima pridėti ką jau nori: meditacija, dienoraščio rašymas, dalyvavimas įvairiose socialinėse grupinėse veiklose, hobiai, darbo ir poilsio balansas.

Kalbant apie ateitį, pokyčius, tai įdomūs dalykai vyksta psichinių ligų diagnostikoje, nes tiek TLK-11, tiek DSM naująjį, ruošiamasi keisti, tiek psichinių ligų aprašus, tiek diagnostiką, kuri bus daugiau grįsta savybiu spektru, o ne konkrečiomis diagnozėmis. Pvz. asmenybių sutrikimus, nerimo sutrikimus gali būti, kad pradės skirstyti pagal dimensijas. Kurios dimensijos yra daugiau, kurios mažiau, tai gausis aiškiau ir paciento taip negąsdins. Nors dar nėra galutinio nutarimo, bet daug svarstymų. Ir tai tikrai palengvintų stigmą. 

Kitas dalykas - psichodelikų panaudojimas psichinių ligų gydyme, kuris šiuo metu daug žada depresiją sergantiems ir turintiems PTSD. Tai tarkim psilocibinas (sintetinis aišku) naudojamas vaistams atsparios, lėtinės depresijos gydymui. Yra atvejų, kai po vieno, dviejų sesijų žmogui praeina depresija ir negrįžta iki 1 metų, ilgiau kol kas dar nežinoma, nes nėra tyrimų tokių. Tada ketaminas, nors jis ir nėra psichodelikas, bet irgi naudojamas vaistams atsparios depresijos gydymui. MDMA (dar liaudyje vadinamas ecstazy, nors gydymui naudojama tikrai ne ecstazy iš gatvės) kartu su psichoterapija padeda žmonėms turintiems potrauminį streso sutrikimą. Jis veikia kaip empatogenas, tai yra padeda emociškai lengviau reaguoti į praeities traumą ir išgyventi tai, kas kartu su psichoterapija turi efektyvų poveikį.

Kol kas tiek iš šitų, bet yra daug dabar įmonių, kurie tiria ir bando atrasti įvairių panaudojimo būdų.

- Ačiū tau, Dainiau, už nuostabų pokalbį. Žinau, kad esi labai užimtas žmogus, specialistas. Tikiuosi dar ateity pakalbėsime ir sudėtingesnėmis temomis.

Žinoma, be problemų. :) Dar va pabaigai, kam bus įdomu, radau naujų emocijų darinių anglų kalba. :D

Ringxiety: Mistakenly sensing that your mobile phone is going off.
Torschlusspanik: The agitated, fretful feeling we get when we notice time is running out (from the German: “gate-closing panic”).
Cyberchondria: Anxiety about “symptoms” of an “illness” fuelled by internet “research”.
Malu: Being flustered in the presence of someone of higher status (from Indonesia).
Pronoia: A strange, creeping feeling that everyone’s out to help you.

- Va tas antras ir trečias man ne kartą yra pasireiškęs... :D Įdomu kaip skaitytojams. Paliksiu šitą klausimą pamąstymui.

Prenumeruok turinį NEMOKAMAI ir gauk papildomą -15% NUOLAIDĄ RINKIAMS!